Straipsnis

2014 metų rugsėjis. Turbūt reikėtų rašyti “kaip dabar pamenu”… Bet tikrai nepamenu. Lijo lietus ar švietė saulė, o gal pūtė stiprus vėjas. Netikėtai sulaikiau skambučio. Lietuvos žinių žurnalistė norėjo parašyti apie mano ilgą kelią Ikebanos link. Tikrai prisimenu, kad sėdėjome kavinėje, gėrėme kavą ir kalbėjomės. Ir štai koks “produktas” iš to mūsų šnekučiavimosi išėjo. Gero skaitymo!
ltzinios

Druskininkai

Tik įvažiavus į Druskininkus (jei važiuojate iš Vilniaus) stovi (po kairę) vidurinė mokykla. Mokykla kaip mokykla, bet  turi vieną išskirtinumą. Joje dirba  puiki mokytoja Rovena Kvaraciejūtė, kuri domisi japonišką kultūra ir “užkrečia” žingeidumu savo mokinius.

2013 metų gegužę , kartu su Japonijos ambasados kultūros ataše Mori-san aplankėme šia puikią mokyklą. Pasakojau apie Ikebanos meną, vedžiau dirbtuves. Mokiniai skaitė savo eiles kurtas haiku stiliumi. Noriu ir su jumis pasidalinti šiais puikiais prisiminimais.

This slideshow requires JavaScript.

 

Japoniško sodo atidarymas Kairėnų botanikos sode.

Mano pirmasis pasirodymas plačiajai visuomenei. 2012 metų birželis.  Kairėnų botanikos sode buvo Japoniško sodo atidarymas. Buvo pristatinėjama senoji Japonijos kultūra : arbatos gėrimo ceremonija, kimono demonstravimas, ikebana.

This slideshow requires JavaScript.

 

2014 – tų pavasaris.

Karštos dienos. Iš namų nesinori niekur eiti. O pasivaikščioti visgi norisi. Taigi nusprendžiau ”pasivaikščioti” po netolimą praeitį.

2014 metai, pavasaris.  Panevėžys trumpam tapo kultūros sostine. Vyko Japonų dienos. O kaip gi Japonų dienos be tradicinio meno – Ikebanos. Pravedžiau Ikebanos dirbtuves, pasakojau apie Ikebaną, rodžiau skaidres, kūriau Ikebanas.

 

This slideshow requires JavaScript.

Obon (Vėlinės)

Lietuvoje turime puikią tradiciją pagerbti įšėjusiųjų Anapilin. Lapkričio pirmosiomis  dienomis lankome kapus  ir susitinkame  (mintyse) su tais, kurių jau nebėra.

Japonų vėlinės – obonas prasideda rugpjūčio viduryje ir trunka tris dienas. Kitose Japonijos vietose obonas prasideda mėnesiu anksčiau. Užsidaro visos valstybinės įstaigos. Gyvenantys kituose miestuose grįžta į gimtus namus, lanko kapus ir giminaičius.Tai tarsi šeimų susijungimo metas.

Japonai galvoja, kad kiekvienais metais , per oboną, mirusųjų sielos grįžta į šį pasaulį aplankyti savo artimųjų.Todėl jų priėmimui reikia tinkamai pasiruošti. Pirmąją dieną  namuose pakabinamas žibintas ir dvasios kviečiamos grįžti (mukae-bon).Taip pat uždegamas žibintas lauke, prieš namus (mukae-bi), padedantis dvasioms surasti kelią.Tvarkomi namai. Namuose įrengiami altorėliai – butsudan mirusiojo garbei. Aukojamas maistas( prie altorėlio  dažniausiai padedami vaisiai, mochi -ryžių pyragėliai).Smilkalų kvapas jaučiamas kiekvienoje  namų kertelėje, pagodose . Lankomi kapai, einama melstis į pagodas.

Viena iš tradicijų yra bon- odori šokis. Šokamas pritariant japoniškiems būgnams- taiko.Tai šokis padedantis dvasioms lengviau surasti kelia į gyvųjų pasaulį.

Paskutiniąją dieną dvasios kviečiamos palikti namus(okuri-bon), taip pat išnešamas žibintas, kuris parodo kelią į mirusiųjų pasaulį (okuri-bi). Dar viena graži tradicija – plaukiantys žibintai. Mirusiųjų dvasios, kartu su žibintų šviesa, išplukdomos upe į jūrą.Taip palydima į tolimą kelionę.

Šventė baigiasi, ilgas kelias į namus ir… vėl “kimbama” į darbus. Visiems pažįstama pabaiga, ar ne ?

Nuo aukojimo prie dekoravimo

昔々 Mukashi , mukashi ( seniai , labai seniai ) aukojimui pagodose buvo skinami žaliuojantys augalai ir žydintys lotoso žiedai. Bet laikui bėgant, buvo naudojamos laukinės gėlės ir augmenija. Buvo atkreiptas dėmesys į metų laikus. Renkama medžiaga kada koks augalas žydi, kada lapai keičia spalvą. Visos sukauptos žinios buvo naudojamos kurti Ikebanas konkrečiam metų laikui, netgi mėnesiui. Tai leido naudoti laukines gėles ir atvėrė Ikebanai kelią į viešumą.

To meto literatūroje buvo aprašomos salės, kur buvo linksminami svečiai . Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Ikebanai, kuri puošė tą salę, rašytojų plunksnos neaplenkė ir didikų namų, kuriuose Ikebana užėmė garbingą vietą. Ikebana tampa susižavėjimo objektu.

2013-10-24 11.56.06

Ikebana ” įeina ” į didikų gyvenimą kaip pramoga, kaip elegantiškas laiko praleidimas.Kaip jau minėjau anksčiau, jei gali tai sau leisti, tiksliau , jei tavo piniginė gali leisti taip elegantiškai pramogauti. Organizuojami konkursai, kuriuose rungiasi dvi komandos. Sukuriamos taisyklės : dvi komandos Dešinioji ir Kairioji, kiekviena atsineša savo gėles, tai turi būti lauko gėles ir atspindėti  tą metų laiką, kuriuo vyksta konkursas. Komandos susodinamos viena prieš kitą  ir prasideda… . Laimi ta komanda, kuri ne tik gražiau sukomponuoja Ikebaną ( dar nebuvo Ikebanos komponavimo taisyklių ), bet ir išrenka vietą, kur Ikebana stovės.

Tokie konkursai vykdavo įvairių festivalių metu ir padėdavo žmonėms pamatyti metų laikų pasikeitimus, pamatyti, kaip keičiasi gėlių ir augmenijos įvairovė . Žmonės pradėjo suvokti , kad jie yra to grožio, tos gamtos dalis ( o ne atvirkščiai ).

 

 

Pradžių pradžios tęsinys

Laikui bėgant Ikebana prarado religinę reikšmę ir persikėlė į arbatos ceremonijos namus. Rašytiniuose šaltiniuose minimas arbatos ceremonijos meistras Sen no Rikyū ( XVI a.), jis sukūrė savo Ikebanos  stilių, kurį pavadino wabi ( kuklus grožis ) stiliumi.

Pasakojama, kas Sen no Rikyū turėjo nuostabų sakurų sodą. Buvo pavasaris, žydėjo sakuros, vėjas žaidė su sakurų žiedlapiais ir sodas atrodė paskendęs žieduose. Sen no Rikyū patronas, Hideyoshi, paprašė, kad šis ryto vėsoje surengtų arbatos gėrimo ceremoniją., tikėdamasis pasigrožėti sakurų sodu. Kai jis atvyko, negalėjo patikėti savo akimis : visos sakuros buvo iškirstos, belikę tik kelmai. Buvo labai nusivylęs, bet žingeidumas ( turiu pripažinti, kad japonų tauta  pasižymi tuo, kad yra labai žingeidūs) nugalėjo. Jis pravėre arbatos ceremonijos namelio durys ir sustingo… .Prie sienos, ant kurios kabo ritinys, į vazą buvo pamerkta tik viena sakuros šaka. Ji buvo nuostabaus grožio. Tai buvo ne  šiaip žydinti šaka, o šaka , kuroje tilpo šimtai žydinčių sakurų. Meistras paaiškino, kad nebūtina turėti ” daug ”, užtenka vieno žiedo, šakos, kad pajustum ir pamatytum gamtos grožį, suprastum jos kalbą.

Tai štai kokia istorija atėjusi iš anų laikų .  Japonai sakytų : mukashi, mukashi … ( seniai, labai seniai … ).